Apie sąmokslo neigėjo psichologiją

~9 min.

Atidesnis žvilgsnis į tuos, kurie tyčiojasi

Kodėl visiškai protingi, mąstantys ir racionalūs žmonės atsisako tikėti prielaida, kad sociopatai, siekdami manipuliuoti ir apgauti, sudaro slaptus susitarimus? Kodėl jie su tokiu įniršiu gina šį savo nepagrįstą požiūrį?

Istorijoje aprašytos melagių, vagių, priekabiautojų ir narcizų machinacijos ir jų pražūtingi padariniai. Korupcijos ir nepaprastų suktybių įrodymų gausu ir šiais laikais.

Neabejotinai žinome, kad politikai meluoja ir slepia savo ryšius, o verslas nuolat demonstruoja visišką moralės normų nepaisymą – mus supa korupcija.

Žinome, kad dėl „besisukančių durų“ fenomeno (asmenų judėjimo iš verslo į politines sferas, lobizmo sistemą, korumpuotas reguliavimo institucijas, žiniasklaidą ir teismų sistemą ir atvirkščiai) nusižengusiesiems praktiškai visada pavyksta išvengti tikrojo teisingumo.

Žinome, kad kartais spauda sukelia triukšmą dėl šių klausimų, bet niekada tam neskiria visų savo jėgų.

Žinome, kad žvalgybos tarnybose ir teisėsaugos institucijose paplitę kvapą gniaužiančio masto nusižengimai ir taip pat klesti nebaudžiamumas.

Žinome, kad vyriausybės nuolat ignoruoja arba pamina žmonių teises, aktyviai piktnaudžiauja ir netinkamai elgiasi su žmonėmis. Dėl to nekyla jokių ginčų.

Tad ką būtent su tokiu užsidegimu, teisuoliškumu ir globėjiškumu atsisako pripažinti sąmokslo neigėjai? Kodėl, priešingai visiems įrodymams, jie pašaipiai ir iš aukšto gina trapią iliuziją, kad kažkur ten, aukštai esantys „didieji ir gerieji“ viską kontroliuoja, rūpinasi tik mūsų interesais, yra sąžiningi, išmintingi ir nuoširdūs? Kad spauda tarnauja žmonėms ir tiesai, o ne sukčiams? Kad neteisybė po neteisybės kartojasi dėl klaidų ir neapsižiūrėjimų, o ne dėl to, ką apibūdiname bauginančiu žodžiu „sąmokslas“?

Koks protaujantis žmogus ir toliau gyventų tokiame fantazijų pasaulyje?

Galime nesutarti tik dėl masto. Tie, kam iš tiesų rūpi perprasti galingųjų sociopatų planus, neapsiriboja vienos korporacijos ar vienos valstybės pavyzdžiu. Kodėl turėtų? Jie daro prielaidą, kad vietos mastu stebimi dėsningumai gali būti būdingi visai galingųjų „mitybos grandinei“. Tačiau sąmokslo neigėjai tvirtina, kad tai absurdiška.

Kodėl?

Iki skausmo akivaizdu, kad piramidinės visuomeninės ir teisinės struktūros, kurioms leido susiformuoti žmonija, yra būtent tokios dominavimo hierarchijos, kurios neabejotinai palankios sociopatams. Normaliai ir sveikai mąstanti, bendradarbiaujanti žmogiška būtybė mažai linkusi dalyvauti kovoje, kuri būtina norint kilti karjeros laiptais versle ar politikoje.

Tad kuo gi sąmokslo neigėjų įsivaizdavimu užsiima 70 milijonų ar daugiau pasaulio sociopatų, gimusių „žaidime“, kuriame visas turtas ir valdžia yra piramidės viršūnėje, o veiksmingiausios savybės, padedančios „laimėti“, yra negailestingumas ir amoralumas? Ar jie nėra žaidę „Monopolio“?

Sociopatai nesirenka savo pasaulėžiūros sąmoningai, jie paprasčiausiai nesugeba suprasti, kodėl normalūs žmonės atsiduria tokioje neįtikėtinai nepalankioje padėtyje, ribodami save sąžine ir empatija, kurios sociopatams nesuprantamos taip pat, kaip pasaulis be jų nesuprantamas humaniškai būtybei.

Viskas, ką sociopatui reikia daryti, kad laimėtų šiame žaidime, tai viešai meluoti, o privačiai sudaryti slaptus susitarimus. Kas gali būti paprasčiau?

Kūdikis iš prigimties pasitiki jį supančia aplinka ir šis pasitikėjimas dažniausiai būna išties pagrįstas. Kitaip kūdikis neišgyventų.

Normalioje ir sveikoje visuomenėje šis gilus instinktas vystytųsi, formuojantis psichikai. Vystantis individo savimonei, pažintiniams ir protavimo gebėjimams bei skepticizmui, šis įgimtas pasitikėjimo impulsas ir toliau būtų suprantamas kaip pagrindinis psichikos poreikis. Egzistuotų bendros tikėjimo sistemos, kurios sąmoningai vystytų ir formuotų šį vaikišką impulsą, kad tikėjimui būtų sąmoningai rasta vieta šalia vertybių ir įsitikinimų, turinčių išliekamąją prasmę ir vertę visuomenei, individui arba, idealiu atveju, abiem.

Gili pagarba tradicijoms, gamtos jėgoms, protėviams, protui, tiesai, grožiui, laisvei, įgimtai gyvybės vertei ar dvasingumui, kuris yra visa ko pradžia – visa tai galėtume laikyti ramybės uostais, kuriuose sąmoningai rastume vietos pasitikėjimui ir tikėjimui, taip pat ir suformuotam formalesnėmis tikėjimo sistemomis.

Nepriklausomai nuo to, kaip vystėsi ir formavosi asmeninis tikėjimas, svarbiausia savo sąmonę ir pažinimą remti šiuo įgimtu impulsu. Tikiu, kad tai gili atsakomybė – formuoti ir puoselėti brandų tikėjimą – kurios daugelis nesuvokia ir tai galima suprasti.

Kas nutinka, kai mumyse glūdintis vaikiškas poreikis taip ir lieka pirmapradės išgyvenimo funkcijos lygyje – paprasčiausiai pasitikėti tais, kurie mūsų aplinkoje galingiausi, labiausiai matomi ir aktyviausi? Kai niekada netyrinėjame savo psichikos ir per daug nesigiliname į tai, kuo iš tikrųjų tikime ir kodėl? Kai nekeliame klausimo, kodėl kažkuo ar kuo nors pasitikime? Kai filosofiją paliekame filosofams?

Manau, kad atsakymas paprastas – mus supa šio reiškinio ir jo keliamo chaoso įrodymai: įgimtas impulsas pasitikėti motina niekaip nesivysto, niekada nesusiduria su proto (arba brandaus tikėjimo) atsvara ir amžinai lieka toks, su kokiu gimėme.

Nors nebrandžios psichikos gerovė nebepriklauso nuo tėvų, mano aprašytas galingas ir motyvuojantis kertinis principas išlieka nepakitęs: nepaneigtas, neapmąstytas ir neišplėtotas. Pasaulyje, kuriame seniai neliko stabilumo ir saugumo, šie išgyvenimo instinktai neatrodo patobulėję, apgalvoti, aktualūs, įžvalgūs ir atitinkantys laikmetį, o tiesiogine to žodžio prasme išlieka kūdikiškais. Pasitikima didžiausia, garsiausia, labiausiai matoma ir neginčijama jėga, nes instinktas sako, kad nuo jos priklauso išgyvenimas.

Šiame didžiajame „pasaulio darželyje“ visa apimančią jėgą demonstruoja institucijų tinklas, nuolat kuriantis neužtarnautą galios, ramybės, kompetencijos, rūpesčio ir stabilumo įvaizdį.

Mano nuomone, būtent todėl sąmokslo neigėjai gali tvirtai įsikibti ir agresyviai ginti visiškai nelogišką fantaziją, kad pasiekus tam tikrą neapibrėžtą visuomenės hierarchijos lygį korupcija, apgaulė, piktavališkumas ir narcisizmas kažkaip paslaptingai išnyksta. Kad, priešingai nei teigia žinoma sentencija, didesnės valdžios turėjimas neišvengiamai susijęs su didesnio principingumo demonstravimu. Šios vargšės suklaidintos sielos iš esmės tiki, kad ten, kur asmeninė patirtis ir ankstesnės žinios negali užpildyti jų pasaulėžiūros spragų, trumpai tariant, ten, kur durys užsklęstos, už jų yra mamytė ir tėvelis, kurių pagrindinis rūpestis užtikrinti, kad jų brangusis vaikelis visada jaustųsi patogiai, būtų laimingas ir saugus.

Tai kertinė, guodžianti iliuzija, sudaranti sąmokslo neigėjų mąstysenos pagrindą – sutrūnijusį pamatą, ant kurio jie stato aukštą pateisinimo pilį, iš kurios pasipūtę šaiposi ir tyčiojasi iš manančiųjų kitaip.

Tai paaiškina, kodėl sąmokslo neigėjai puola bet kokią prielaidą, kad globos archetipo nebėra ir už užsklęstų durų slepiasi sociopatai, kurie mus visus niekina arba visiškai ignoruoja. Sąmokslo neigėjas bet kokią tokią prielaidą puola taip įnirtingai, tarsi nuo to priklausytų jo išgyvenimas – o tam tikra prasme, atsižvelgiant į jo nesąmoningą ir nestabilią psichiką, taip ir yra.

Jų gerovės, saugumo, komforto, netgi apskritai ateities jausmas yra visiškai (ir visiškai nesąmoningai) priklausomas nuo šios fantazijos. Kūdikis nesubręsta, o kadangi jis to nesuvokia ir yra giliai prisirišęs prie savo asmeninio saugumo, jis aršiai puola bet kokią grėsmę šiam nesąmoningam ir pagrindiniam jo pasaulėžiūros aspektui.

Nuobodžiai besikartojantis sąmokslo neigėjų argumentas yra: „tokio didelio sąmokslo negali būti“.

Tokio sąmokslų ekspertu save laikančio žmogaus galiu paprastai paklausti: kokio didelio?

Didžiausios pasaulyje farmacijos kompanijos gali dešimtmečius bylinėtis dėl įvairių nusikaltimų (nuo tyrimų metu pastebėtų nepageidaujamų reiškinių nuslėpimo iki daugybės žmogžudysčių, pradedant įvykdytomis atliekant tyrimus, apie kuriuos nebuvo pranešta, ir baigiant milžiniškais nusikaltimais aplinkai), bylinėjimosi kaštus traktuodamos kaip paprasčiausias verslo išlaidas.

Vyriausybės be jokių pasekmių atlieka bjauriausius ir neįsivaizduojamus „eksperimentus“ (nusikaltimus) su savo žmonėmis.

Politikams įprasta nepatiriant jokių pasekmių meluoti mums į akis.

Ir taip toliau, ir taip toliau. Kuriuo tiksliai momentu sąmokslas tampa toks didelis, kad „jie“ tiesiog nebegali išlipti sausi, ir kodėl? Aš manau, kad taip nutinka tada, kai nusilpus sąmokslo neigėjo kognityviniams gebėjimams, įsijungia nesąmoningas išgyvenimo instinktas. Kai intelektą pribloškia įvykių mastas, o instinktas grįžta prie įprasto guodžiančio tikėjimo, pažįstamo ir puoselėjamo nuo pirmos akimirkos, kai lūpos rado spenelį. Tikėjimas, kad tuo pasirūpins kažkas kitas, kad ten, kur susiduriame su mums nežinomu pasauliu, yra galinga ir geranoriška žmogiškoji valdžia, kuria besąlygiškai tikėdami užsitikrinsime amžiną emocinį saugumą.

Šis pavojingas įsitikinimas gali būti pagrindinis veiksnys, dėl kurio fizinis žmonijos saugumas ir ateitis atsiduria sociopatų rankose.

Visiems, kurie įpratę klausimus keliančius, tyrinėjančius ir skeptiškai nusiteikusius žmones apšaukti folijos kepuraites dėvinčiais, paranojiškais, mokslą neigiančiais Trumpo šalininkais, užduodu klausimą: kuo tikite jūs? Kuo tikite ir kodėl? Kaip taip nutiko, kad tuo metu, kai niekas nepasitiki vyriausybėmis, jūs, regis, be jokių abejonių pasitikite besikuriančiomis pasaulinio valdymo organizacijomis? Ar tai gali būti racionalu?

Jei pasitikite tokiomis organizacijomis, pagalvokite, kad šiuolaikiniame globalizacijos amžiuje šios organizacijos, kad ir kaip gražiai prisistato, yra tiesiog didingesnės vietinių versijų, kuriomis, kaip žinome, negalime pasitikėti, apraiškos. Jos nėra mūsų tėvai ir nerodo ištikimybės humaniškoms vertybėms. Nėra jokio pagrindo pasitikėti jokia iš jų.

Jei jūsų tikėjimas nėra sąmoningas ir nesate savęs klausę, kodėl tikite taip, kaip tikite, tokia pozicija gali atrodyti mizantropinė, tačiau iš tiesų yra priešingai. Šios organizacijos nepelnė jūsų pasitikėjimo niekuo kitu, kaip viešiesiems ryšiams išleistais pinigais ir į blizgantį popierėlį suvyniotu melu. Tikroji valdžia, kaip visada, priklauso žmonėms.

Ne veltui budistai primygtinai pataria tikėti Dharma arba natūraliu gyvenimo dėsniu, o ne garbinti žmones. Panašūs naratyvai būdingi ir kitoms tikėjimo sistemoms.

Valdžia gadina. O šiandieniniame pasaulyje neteisingas ir nepagrįstas pasitikėjimas gali tapti vienu didžiausių valdžios šaltinių.

Egzistuoja didžiuliai nusikalstami sąmokslai. Įrodymai pribloškia. Šiuo metu vykdomų sąmokslų mastas nežinomas, tačiau nėra jokio pagrindo manyti, kad naujajame globalizacijos amžiuje sumažėjo sociopatinis valdžios siekis arba jai pasiekti reikalingi ištekliai. Tikrai ne tada, kai iš kitokios nuomonės tyčiojasi ir ją cenzūruoja kontroliuotojai, „naudingi idiotai“ ir sąmokslo neigėjai, kurie iš tikrųjų tiesiogiai prisideda prie sociopatinių planų įgyvendinimo, nes nepaliaujamai puldinėja tuos, kurie bando nušviesti nusižengimus.

Kiekvienos humaniškos būtybės neatidėliotina pareiga – demaskuoti sociopatinius planus visur, kur tik tokių yra, ir niekada nepulti tų, kurie siekia tokio demaskavimo.

Dabar, kaip niekada anksčiau, atėjo laikas pamiršti vaikiškus dalykus ir vaikiškus impulsus ir kaip suaugusiems žmonėms stoti į kovą, kad apsaugotume tikrųjų vaikų, kurie neturi kito pasirinkimo, kaip tik patikėti mums savo gyvybes, ateitį.

Šiame straipsnyje daugiausia dėmesio tam, kas yra giliausia psichologinė sąmokslo neigimo priežastis.

Be abejo, yra ir kitų priežasčių, pavyzdžiui, noras būti priimtam; nenoras pažinti savo vidinį ir išorinį šešėlį ir su juo susidurti; teigiamo ir teisingo įvaizdžio saugojimas: savotiškas „skraidančių beždžionių“ fenomenas, kai savanaudžiai ir piktavaliai bando apsisaugoti, pataikaudama skriaudėjui; subtilus nesąmoningas sociopatinės pasaulėžiūros (pvz., „žmonija yra virusas“) perėmimas; įprotis piktintis, didybės manija ir statuso žaidimai; sustabarėjęs arba neambicingas intelektas, kai abejonės vejamos, išlaikant status quo; disociatyvus apsauginis mechanizmas, kai įsivaizduojama, kad ne kartą gyvenime vykę nusikaltimai ir baisybės kažkokiu būdu nevyksta „čia ir dabar“; ir paprasčiausiai banali tinginystė ir bailumas.

Šaltinis:

On The Psychology Of The Conspiracy Denier