Kas Nustato saugumo normas ?

Mokslininkai skambina pavojaus varpais apie žalą sveikatai, kurią kelia mobiliojo ryšio skleidžiama spinduliuotė. Ir, anot daugelio radiacinės saugos tarnybų, tą daro visiškai nepagrįstai. Tarnybos nustato saugias spinduliuotės normas remdamasi nedidelio rato žmonių pateikiama informacija Tas pats žmonių ratas, neigia, bet kokius nerimą keliančius mokslinius tyrimus.

Šioje iliustracijoje aiškiai matosi kaip glaudžiai susiję asmenys akivaizdžiai turintys interesų konfliktų.

Nuoroda tolimesniam tyrinėjimui: https://www.kumu.io/Investigate-Europe/the-scientists-and-the-organisations#conflict-of-interest

Tyrimas

Ar mobiliojo ryšio technologijos skleidžiama spinduliuotė yra pavojinga? Pasauliui rengiantis atverti 5G eros duris, inžinieriai, fizikai, biologai ir onkologai gali peržiūrėti tūkstančius tyrimų ir skaičiavimų apie ankstesnių, 2G ir 3G, technologijų radijo dažnio elektromagnetinių laukų poveikį sveikatai. Tačiau esama rimtų nesutarimų dėl to, kaip interpretuoti tų tyrimų išvadas ir galimą 5G ryšio poveikį, kuris dar menkai tirtas.

Įdomu pastebėti, kad profesionalių konsultacijų dėl spinduliuotės pavojaus dominuoja viena mokslininkų grupė. Tai reiškia, kad kitų mokslininkų atliekami tyrimai nepasiekia politikų, kurie remiasi mokslu rengdami įstatymus ir taisykles.

Tokiu būdu, Einar Flydal teigimu, susidaro nuomonės monopolis. Buvęs Norvegijos bendrovės „Telenor“ sociologas parašė knygą „Išmanūs matavimai, įstatymas ir sveikata“. Jis kritikuoja mokslinius argumentus, kuriais nustatydamos saugias spinduliuotės normas remiasi daugelis šalių.

„Dauguma mokslininkų pavadinami tiesiog su bendrąją nuomone nesutinkančiais ir etiškai nepateisinamais metodais yra tiesiog išstumiami. Skaitydamas mokslinių tyrimų rezultatus to nepastabėsite. Tą reikia suprasti politiškai, kaip interesų kovos išdavą, kur spinduliuotės apsaugos institucijos dažnai tampa išteklių stokojančiomis marionetėmis“,
teigia E. Flydal.

Jo nuomonei prieštarauja Norvegijos mokslo ir technologijų universiteto docentė Gunnhild Oftedal, tirianti elektromagnetinių laukų poveikį žmonėms. Ji priklauso nedideliam tarptautiniam tinklui, sprendžiančiam, kuriais moksliniais tyrimais pasitikėti. G. Oftedal nepatinka, kai mokslinių tyrimų sritis apibūdinama kaip dvi viena su kita kovojančios stovyklos.

„Dėl klausimų, kurie gali turėti rimtų pasekmių pavieniams asmenims ir visuomenei, lengva susikaldyti į priešingas stovyklas, pažiūrėkite kas nutiko su diskusijomis dėl klimato kaitos. Mūsų srityje, lengva žmones padalinti į dvi grupes, tačiau bendroje perspektyvoje yra gerokai daugiau niuansų“, teigia G. Oftedal.

Tarnybos neatlieka mokslinių tyrimų

Norvegijoje informaciją dėl spinduliuotės teikia radiacinės ir branduolinės saugos direktoratas. Tai aukščiausia profesionali institucija, besirūpinanti spinduliuotės sauga ir pavojumi sveikatai.

Direktorato vadovės ir fizikės Tone-Mette Sjømoen teigimu, pats radiacinės ir branduolinės saugos direktoratas mokslinių tyrimų dėl elektromagnetinio lauko skleidžiamos spinduliuotės neatlieka. „Pasikliaujame tarptautinių ekspertų grupių atliktomis apžvalgomis. Jos išnagrinėja visus įmanomus mokslinius tyrimus, įvertina juos ir remdamosi bendra moksline informacija daro bendras išvadas“.

Panašiai dirba visos Europos radiacinės saugos institucijos, daugelis jų naudoja informaciją iš šių šaltinių:

Tarptautinė nejonizuojančios spinduliuotės apsaugos komisija (ICNIRP)
ES Nuolatinis pavojų sveikatai, aplinkai ir atsirandančių pavojų komitetas (SCENIHR / SCHEER)
Pasaulio sveikatos organizacijos elektromagnetinių laukų grupė
PSO vėžio padalinys, Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra (IARC)
Švedijos radiacinės saugos tarnybos elektromagnetinių laukų mokslinė taryba
Nejonizuojančios spinduliuotės patariamoji grupė (AGNIR), visuomeninis JK komitetas, egzistavęs iki 2017 m.

Standartus nustatanti institucija

Šios grupės turėtų užtikrinti ir atspindėti platų mokslinių nuomonių spektrą, deja, taip nėra.

ICNIRP ypač įtakinga grupė, kadangi ne tik vertina spinduliuotės ir pavojaus sveikatai tyrimus, tačiau ir rengia gaires dėl saugių spinduliuotės normų, kuriomis naudojasi daugelis valstybių. Tai privati, Vokietijoje registruota organizacija, įsikūrusi šalia Miuncheno, už geltonų durų Vokietijos radiacinės saugos tarnybos patalpose. Sprendimus, ką į ją pakviesti priima pati ICNIRP.

„ICNIRP nėra nustačiusi atviro naujų narių rinkimo proceso. Tai atkakliai savo poziciją įsikibusi grupė, kur kitokia nuomonė netoleruojama. Kodėl tai nekelia problemų?“ klausia Louis Slesin, Niujorke leidžiamo „Microwave News“ redaktorius. Jis dešimtmečiais seka mokslines diskusijas apie spinduliuotę ir sveikatą.

Aukštos kvalifikacijos mokslininkų nėra daug, „Investigate Europe“ leidiniui paaiškina Mike Repacholi, elektromagnetinių laukų tyrimų pradininkas, įkūręs ICNIRP 1992-aisiais. Atmetami tyrimai dažniausiai neatitinka aukštų standartų, priduria ICNIRP vadovas Eric van Rongen. „Nesame prieš kitaip manančių mokslininkų įtraukimą. Tačiau jie turi atitikti tam tikrą laisvos darbo vietos profilį ir negalime jų priimti tik dėl jų su bendrąją nuomone nesutampančių pažiūrų“, teigia E. van Rongen.

Iš esmės tie patys mokslininkai

ICNIRP de facto nustato spinduliuotės saugos normas didžiajai daliai Europos. Tačiau vis tiek tai yra tik viena iš keleto mokslininkų grupių.
Tačiau stebina tai, kad daugelyje tų grupių dirba tie patys ekspertai.

Iš 13 ICNIRP mokslininkų, šeši yra bent vieno kito komiteto nariai. PSO grupėje, tai pasakytina apie šešis iš septynių ekspertų. Kas trečias tyrėjas ES komisijoje, kuri konsultavo dėl spinduliuotės saugos 2015 m., yra ir kitų grupių narys.

Gunnhild Oftedal sako, kad tai nestebina. Ji yra ir ICNIRP komisijos, ir PSO tyrimų grupės narė. „Prisijungti kviečiami kvalifikaciją įrodę žmonės. Pažiūrėkite, kas apskritai yra valdybose ir tarybose, principai tie patys, kaip ir apskritai visuomenėje“, teigia ji.

Komitetai tarpusavyje sutaria dėl vienos bendros prielaidos: vienintelis dokumentais pagrįstas mobiliojo ryšio spinduliuotės pavojus sveikatai yra audinių įkaitimas. Siekiant to išvengti, nustatomos spinduliuotės saugos normos. Ir jei jų laikomasi, pavojaus sveikatai nėra, teigia visi, išskyrus vieną komitetą.

Daugeliui mobiliojo ryšio naudotojų tai grėsmės nekelia: tas normas galima pasiekti ar viršyti tik stovint priešais mobiliojo ryšio stotį arčiau nei 10 metrų atstumu.

Ar gi beveik penki milijardai mobiliojo ryšio naudotojų visame pasaulyje nėra pakankamas įrodymas, kad nustatytos normos veiksmingos?

Daugelyje tyrimų nustatomas pavojus

Ne, sako nemažai mokslininkų, tikinčių, kad net ir gerokai mažesnė, nei nustatytos normos, mobiliojo ryšio skleidžiama spinduliuotė gali būti kenksminga žmonėms, ypač naudojant telefonus daugelį metų. Australijos institucija, Okeanijos radijo dažnių patariamoji organizacija, išnagrinėjo 2266 tyrimus ir nustatė, kad 68 proc. tyrimų kalbama „apie reikšmingą biologinį poveikį arba poveikį sveikatai“. Kita organizacija, „Bioinitiative Group“, rėmėsi iki 1800 tyrimų, pateikdama išvadą, kad daugeliu atveju toks biologinis poveikis greičiausiai kenkia sveikatai, jei žmonės yra veikiami ilgą laiką. Mokslininkų teigimu, taip nutinka todėl, kad spinduliuotė sutrikdo įprastus procesus žmogaus kūne, neleidžia atsistatyti pažeistai DNR ir sukelia imuninės sistemos disbalansą.

Remiantis „Bioinitiative Group“ parengta ataskaita galimų poveikių sveikatai sąrašas išties gąsdinantis: prasta spermos kokybė, autizmas, Alzheimerio liga, smegenų vėžys ir vaikų leukemija.

Standartus nustatanti institucija „tarnauja pramonei“

ICNIRP atsidūrusi mokslininkų nuomonių susikirtimo centre. Biologas iš Nyderlandų Eric van Rongen neatmeta fakto, kad mobiliojo ryšio skleidžiama spinduliuotė turi poveikį net jei ir yra mažesnė nei rekomenduojamos spinduliuotės saugos normos. „tačiau nesame įsitikinę, kad ji kenkia sveikatai“, teigė jis „Investigate Europe“.

ICNIRP rengiasi paskelbti atnaujintas elektromagnetinių laukų spinduliuotės normas. Paskutinį kart normos nustatytos 1998 m. Pavojaus varpais skambinantys mokslininkai, ko gero, turėjo nedaug įtakos rengiant naujas gaires.

Nesutarimai dėl elektromagnetinių laukų mokslinių tyrimų turi gilias šaknis. Istoriškai moksliniai tyrimai šioje srityje buvo siejamai su telekomunikacijų sektoriumi ir kariuomene. ICNIRP nustatytos ribos pirmiausia tarnauja telekomunikacijų pramonei, teigia Dariusz Leszczynski, buvęs ilgametis Suomijos spinduliuotės saugos agentūros tyrėjas. 2011 m. jis buvo IARC komiteto, PSO vėžio tyrimų padalinio, nariu, kai komitetas nusprendė, kad elektromagnetiniai laukai galimai gali turėti kancerogeninį poveikį žmonėms. D. Leszczynski nėra nei ICNIRP, nei kitų dominuojančių ekspertų grupių narys.

„ICNIRP tikslas – nustatyti spinduliuotės saugos ribas, kurios nebūtų mirtinos žmonėms, bet ir ir netrukdytų technologijų veikimui, tai toks tarpinis variantas,“ sako D. Leszczynski.

Jam antrina ir leidinio „Microwave News“ redaktorius Louis Slesin. „Už to, kas patenka į tyrimą ir kas lieka už jo ribų, labai daug politikos. Pvz., vyresni nei 60 metų žmonės neįtraukti į neseniai paskelbtą smegenų auglių tyrimą Australijoje, o tai visiškai neturi prasmės“, teigia L. Slesin, nurodydamas, kad dauguma auglių smegenyse atsiranda būtent vyresnio amžiaus žmonėms.

Konkrečiai šis dviejų mokslininkų, atstovaujančių ICNIRP, atliktas tyrimas, pateikė išvadą, kad tarp mobiliųjų telefonų ir smegenų auglių ryšio nėra, nes smegenų vėžio dažnumas bendrojoje populiacijoje jau daugelį metų buvo stabilus. Tai smarkiai prieštarauja praėjusiais metais Anglijoje paskelbtam tyrimui, kurio duomenimis nuo 1995 iki 2015 m. glioblastomos, agresyviausių smegenų auglių, atvejų beveik padvigubėjo.

Finansavimo šaltinis gali turėti įtakos tyrimo rezultatams

Bent trijų pastaraisiais metais atliktų tyrimų duomenimis, dažnai egzistuoja ryšys tarp tyrimo išvadų ir jo finansavimo šaltinio. Pramonės finansuojamas mokslas pavojų sveikatai nustato rečiau nei institucijų ar tarnybų apmokami tyrimai.

Moksliniams tyrimams skirti pinigai dažai nukeliauja universitetams, o pavienius mokslininkus nuo pinigų skiria tam tikri „saugikliai“, teigia Lennart Hardell, Švedijos Örebro miesto universitetinės ligoninės gydytojas onkologas ir mokslininkas. „Tačiau problema ta, kad mokslininkas tampa priklausomi nuo finansavimo šaltinio. Dauguma žmonių nenori kąsti juos maitinančios rankos“, įsitikinęs švedų mokslininkas.

Ryšį tarp mobiliųjų telefonų naudojimo ilgą laiką ir smegenų vėžio tiriantis L. Hardell nustatė, kad mobiliojo telefono naudojimas ilgą laiką gali sukelti smegenų vėžį. 2011 m. jis buvo IARC komiteto nariu, tačiau nėra kitų komitetų narys. Anot L. Hardell, savo tyrimą finansavo iš ligoninėje gaunamo atlyginimo ir vietos vėžio fondų ir nacionalinių organizacijų paaukotų lėšų. „Žinoma, taip pat labai daug dirbau laisvu laiku“, teigia jis.

Martin Röösli yra vieno iš ryšį tarp finansavimo šaltinio ir tyrimo rezultatų nustačiusio tyrimo bendraautorius. Šveicarijos atogrąžų ir visuomenės sveikatos instituto docentas yra ICNIRP ir kitų patariamųjų organizacijų narys. „Vien tik pramonės finansuojami tyrimai greičiausiai yra šališki“, M. Röösli tvirtino „Investigate Europe“. Tačiau jo tyrime matyti, kad mišrūs finansavimo modeliai naudojant tinkamus „saugiklius“ neturi įtakos tyrimų rezultatams, o patys tyrimai − kokybiškesni. Abiejose pusėse gali būti pageidaujamų rezultatų, patikina M. Röösli: „Mokslininkai taip pat gali užminti mįslių, kad pritrauktų finansavimą savo tyrimams“.

Kai kurie tyrimai gali trukti nuo 15 iki 20 metų. Iš tokių projektų mokslininkai užsidirba duonai ir sviestui, teigia Louis Slesin. Kai kuriuos tyrimus finansuoja pramonė. „Ar tyrimus atliekantiems mokslininkams tai reiškia interesų konfliktą?“, klausia L. Slesin ir pats atsako: „Žinoma, kad taip“.

Gunnhild Oftedal neatmeta galimybės, kad finansavimo šaltinis gali turėti įtakos išvadoms, lygiai taip pat, kaip ir „tvirtas įsitikinimas, kad kažką rasi“. Anksčiau į tokius dalykus nelabai buvo kreipiama dėmesio. „Tačiau dabar esame dėl to sunerimę. Man susidaro įspūdis, kad mokslininkai daug atsargiau priima pramonės paramą, bent jau tiesioginę,“ teigia G. Oftedal.

„Pramonė turėtų mokėti“

Ne visi nori atsisakyti verslo pinigų. Pramonė neabejotinai turi mokėti už galimo jų gaminių pavojaus tyrimus, tačiau tie tyrimai turi būti atliekami nepriklausomai nuo finansavimo, taip mano psichologas Zenon Sienkiewicz iš Jungtinės Karalystės. Jis yra ICNIRP komisijos narys ir anksčiau yra dirbęs kitose patariamosiose organizacijose.

Moksliniai tyrimai labai priklauso nuo išorinio finansavimo, priduria
ICNIRP mokslininkas Norbert Leitgeb, Austrijos Graco technologijos universiteto sveikatos priežiūros inžinerijos instituto profesorius. „Klausimas yra, ne ar pramonė suteikė finansavimą, ką ir turėtų daryti, jei susirūpinimą kelia jų gaminiai. Svarbus klausimas, ar nustatyti pakankami saugikliai, kurie padėtų užtikrinti, kad suinteresuotieji asmenys negalėtų kištis ir daryti įtakos moksliniams rezultatams ar išvadoms“, teigia jis.

Naujos, griežtesnės taisyklės

Diskusijos apie galimą pramonės įtaką nustelbia galimą NVO ar privačių interesų grupių įtaką, tikina N. Leitgeb. „Žmonių, kurie patys sau diagnozavo padidėjusį elektromagnetinį jautrumą, grupės taip pat turėtų iš to naudos.“

Mike Repacholi įkūrė ICNIRP ir pradėjo PSO elektromagnetinių laukų projektą. Pradžioje PSO projektas esminę finansavimo dalį gavo iš pramonės. Palikęs PSO, M. Repacholi tapo pramonės konsultantu.

„Buvo tiek daug kritikos dėl pramonės finansuojamų mokslinių tyrimų, kad dabar pramonė tyrimų nebefinansuoja. Tačiau būtent pramonė yra susirūpinimo dėl pavojaus sveikatai šaltinis. Tai kas gi šioje situacijoje pralaimi?“ klausia M. Repacholi.

Vis dėlto dabar ICNIRP ir PSO nebekviečia mokslininkų, kurie per pastaruosius trejus metus yra gavę pramonės paramą.

PSO ir tabako „palikimas“

Tiek Eric van Rongen, tiek Gunnhild Oftedal aktyviai dirba Pasaulio sveikatos organizacijoje, atnaujindami šios organizacijos žinias apie spinduliuotę ir sveikatą.

PSO „pagrindinė“ mokslininkų grupė dirba nuo 2012 m. ir, kaip buvo tikėtasi pradžioje, darbą jau seniai turėjo baigti. Tačiau šis komitetas taip pat buvo draskomas įtarimų vienašališkumu. Dabar PSO suburs didesnę tyrėjų grupę, kuri įvertins pagrindinės mokslininkų grupės darbą. Jos nariai dar nepaskirti, tačiau jie „apims platų nuomonių ir ekspertų spektrą“, „Investigate Europe“ leidinį patikino PSO atstovas spaudai.

Daugelis dominuojančias elektromagnetinių laukų tyrimų organizacijas ir jų istorinius ryšius su pramone kritikuojančiųjų lygina šią situaciją su ta, kuri buvo, kai tabako gamintojai sugebėjo išlaikyti abejones, ar rūkymas tikrai kenkia. „Man tas palyginimas nepatinka, nes tabako atveju žala buvo akivaizdi, o kalbant apie elektromagnetinius laukus vis dar spėliojame kokio mąsto ta problema,“ sako Louis Slesin.

Jo nuomone, iš tos situacijos reikėjo pasimokyti, kad reikia būti atsargiems ir nesuteikti per daug teisių ir įtakos pramonei. „2000 m. PSO paskelbė esminę ataskaitą, kurioje pripažįsta kaltę dėl to, kad leido tabako pramonei daryti įtaką jos mąstymui. Tačiau situacija atsikartojo su elektromagnetiniais laukais. Jie taip man ir neatsakė kodėl,“ teigia L. Slesin.

ICNIRP: “vis dar neaišku”

Dauguma mokslinių tyrimų apie mobiliojo ryšio technologijos ir sveikatos ryšį buvo atlikta tiriant 2G ir 3G technologijas. Artimiausiais metais pradės veikti nepaprastai greitas 5G ryšys, kurio veikimui bus iš dalies naudojami daug aukštesni dažniai nei anksčiau. Mokslinės žinios apie tai, ką, tai galėtų reikšti žmonių sveikatai, minimalios. Pasigirdo pavienių nuomonių, perspėjančių, kad yra pavojus, kad tokie aukšti dažniai gali įkaitinti kūno audinius. ICNIRP sako, kad nesutinka su šiuo teiginiu.

Nors ICNIRP vadovas sutinka dėl kritikos vienu klausimu: reikia atlikti daugiau mokslinių tyrimų.

„Neabejotinai, vis dar labai daug neaiškumo. Pavyzdžiui, per mažai žinoma apie ilgalaikį mobiliųjų telefonų naudojimo ryšį su smegenų vėžiu, kad būtų galima daryti išvadas. Neabejotinai reikia daugiau informacijos“, sako Eric van Rongen.