Nuomonė: baikim veltis į karą su Rusija
Kalbant diplomatiniu žargonu, tai, kas vyksta Ukrainos krizės metu, reikėtų vadinti „stogo pavažiavimu“ (angl. nuts).
Ukrainos pasienyje sutelkęs 100 000 karių, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šią savaitę pareikalavo, kad Jungtinės Valstijos ir jų NATO sąjungininkės raštu atsakytų į jo reikalavimus garantuoti, jog NATO nesiplės į rytus.
Trys derybų raundai nuvedė į aklavietę. Baltieji rūmai teigia, kad Rusija planuoja „netikros vėliavos“ operaciją Ukrainoje kaip pretekstą invazijai. Prezidentas J. Bidenas grasina griežtomis sankcijomis; V. Putinas sako, kad tai būtų „milžiniška klaida“.
Karštagalviai trina rankomis. Pranešama, kad Baltųjų rūmų darbo grupė, kuriai priklauso ir CŽV, svarsto JAV paramą partizaniniam karui, jei Rusija užgrobtų Ukrainą; Rusijos jėgos šalininkai kalba apie karinių pajėgų dislokavimą Kuboje ir Venesueloje. Buvęs NATO generalinis sekretorius sako, kad rusų išprovokuotas Aljansas galėtų „per naktį“ priimti Suomiją ir Švediją.
Kaip jau sakiau: „stogo pavažiavimas“. Jungtinėms Valstijoms, kurių dėmesio ir išteklių reikalauja didžiuliai pandemijos, alinančios ekonominės nelygybės, didelio rasinio susiskaldymo ir katastrofiškos klimato kaitos keliami iššūkiai, o administracija ruošiasi susiremti su Kinija, mažiausiai trūksta, kad dėl Ukrainos kiltų netiesioginis („svetimomis rankomis“ kariaujamas, angl. war by proxy) arba, neduok Dieve, tiesioginis karas su rusais.
Pradėjęs eiti pareigas J. Bidenas pareiškė, kad atėjo laikas diplomatijai, tačiau subūrė nacionalinio saugumo vadovų komandą iš vadinamajam The Blob (įtakingų užsienio politikos šulų „gniutului“) priskiriamų narių, kurių vardai siejami su vienas po kito patirtais fiasko Irake, Libijoje, Sirijoje, Jemene ir kitur.
Problema ta, kad Jungtinėms Valstijoms su diplomatija sekasi prastai. Vis dar apsvaigę nuo to, kad po Sovietų Sąjungos žlugimo tapome vienintele pasaulio supergalia, sunkiai einame į kompromisus; mes tikimės, kad viskas bus taip, kaip užsimanysime.
Mes naudojame ginklus – turime apie 800 karinių bazių už Jungtinių Valstijų ribų, t. y. daugiau bazių nei diplomatinių atstovybių. (Vienintelės Rusijos karinės bazės už buvusios Sovietų Sąjungos ribų yra Sirijoje.) Mes naudojame ekonomines sankcijas – jas taikome arba grasiname taikyti įvairioms šalims nuo Venesuelos iki Rusijos. Mes kalbame apie taisyklėmis grindžiamą tarptautinę tvarką, bet jos laikomės tik tada, kai patys nustatome taisykles, dažnai atleisdami save nuo jų taikymo.
Taigi, kai V. Putinas pareikalavo Jungtinių Valstijų sutikti, kad Ukraina ar Gruzija netaptų NATO narėmis, Valstybės departamento derybininkė Wendy R. Sherman atmetė šį reikalavimą kaip „netinkamą“ ir pareiškė, kad Jungtinės Valstijos „niekam neleis kėsintis į NATO „atvirų durų“ politiką“.
Tokia pozicija neprotinga. Trys JAV prezidentai – Barackas Obama, Donaldas Trumpas ir J. Bidenas – jau aiškiai leido suprasti, kad Jungtinės Valstijos neturi pakankamo nacionalinio intereso JAV karius siųsti ginti Ukrainą ar Gruziją nuo invazijos. Mažai tikėtina, kad NATO kada nors priims kurią nors iš šių šalių (pačios NATO susitarimai draudžia priimti bet kurią šalį, turinčią ginčytiną sieną, todėl Rusija gali nesunkiai užtikrinti, kad minėtos šalys niekada neatitiktų priėmimo reikalavimų). Tačiau mes esame pasirengę veltis į ginčus ir atkakliai tvirtinti, kad Ukraina turi teisę prisijungti prie gynybinio karinio aljanso, kuriame Jungtinės Valstijos turėtų ją ginti karinėmis priemonėmis.
J. Bidenas turi galimybę imtis diplomatijos Ukrainos klausimu. Štai Austrijos pavyzdys. XX a. šeštojo dešimtmečio viduryje, stiprėjant Šaltajam karui ir prasidėjus branduolinio ginklavimosi varžyboms, Sovietų Sąjunga ir Jungtinės Valstijos, Didžioji Britanija bei Prancūzija susitiko nuspręsti, ką daryti su Austrija. Sovietų Sąjunga, Antrojo pasaulinio karo metu netekusi net 27 milijonų žmonių, buvo prisiekusi niekada neatiduoti nė centimetro savo kariuomenės užimtos teritorijos. Karingasis JAV valstybės sekretorius Johnas Fosteris Dullesas iš pradžių prieštaravo derybų idėjai. Nepaisant to, per 13 kankinamų derybų dienų šalys susitarė garantuoti Austrijos nepriklausomybę ir neutralumą bei išvesti okupacines pajėgas.
Tai neabejotinai geresnė alternatyva Ukrainai, mūsų sąjungininkams Europoje ir mums patiems nei kova su rusais iki paskutinio ukrainiečio. Ukraina yra susiskaldžiusi valstybė. Plačiai paplitusi korupcija ir didžiulis susiskaldymas žlugdo jos ekonomiką ir demokratiją. JAV ir Rusijos kišimasis dar labiau pablogino padėtį. Nepriklausomybė ir garantuotas neutralumas suteiktų jai galimybę pasveikti.
Tam reikėtų tvirto kompromiso. Rusai turėtų garantuoti Ukrainos nepriklausomybę ir sutikti apriboti grėsmingus karinius manevrus net savo teritorijoje. Jungtinėms Valstijoms tektų atsisakyti iliuzijų apie NATO. Ukrainiečiai turėtų sutikti su federalizuota sistema, kuri suteiktų garantijas rusakalbiams gyventojams. Ir V. Putinas, ir J. Bidenas susidurtų su aštria jėgos šalininkų kritika bei kalbomis apie pasidavimą ir patikimumą.
Jungtinėse Valstijose jėgos kelią dažniau propaguoja „sofos riteriai“ ir komentatoriais tapę buvę šnipai. Tačiau tai dar kartą pasirodys brangiai kainuojanti kvailystė. Be to, amerikiečiams atsibodo nesibaigiančios kovos tolimose šalyse. J. Bidenas gali pamatyti, kad realus susitarimas daug populiaresnis už nuolatinę įtampą. Tik klausimas, ar V. Putinas ir J. Bidenas jaučiasi pakankamai stiprūs, kad pasirinktų santūrumą, dialogą ir susitarimą, o ne vėlimąsi į karą.
Originalus straipsnis:
https://www.washingtonpost.com/opinions/2022/01/18/stumbling-toward-war-over-ukraine-is-nuts/
