Siūloma „sutartis dėl pandemijų“ kuria sąlygas PSO technokratiniam globalizmui
„Siūlomos nuostatos skatintų pranešti apie „pandemijas“, o „reikalavimų nesilaikančios“ šalys būtų baudžiamos“ – Kit Knightly
Pirmieji vieši siūlomos „sutarties dėl pandemijų“ (angl. pandemic treaty) svarstymai baigėsi, o kitas jų etapas turėtų prasidėti birželio viduryje. Stengiamės, kad ši tema nedingtų iš mūsų pirmųjų puslapių, nes pagrindinė žiniasklaida labai nori ją ignoruoti ir toliau skleidžia šališką karo pornografiją ir propagandą. Kai mes ir kiti pateikėme nuorodą į puslapį, kuriame visuomenė gali teikti pastabas, PSO interneto svetainė trumpam nustojo veikti, arba buvo apsimesta, kad taip nutiko, kad žmonės liautųsi siųsti laiškus.
Kaip ten bebūtų, tai laimėjimas. Tikimės, kad galėsime tai pakartoti.Yra ženklų, kad iki to laiko menkas žiniasklaidos dėmesys šiai temai, daugiausia nustumtas į tolimus interneto paieškos rezultatų puslapius, bus sutelktas į tai, kad sutartis turi būti „pakankamai griežta“ ir būtina užtikrinti šalių vyriausybių „atsakomybę“.
Balandžio 12 d. Jungtinės Karalystės laikraščio „Telegraph“ straipsnio antraštė:
„Yra reali grėsmė, kad sutartis dėl pandemijų bus „taip sušvelninta“, kad nepadės stabdyti naujų protrūkių“
Šiame straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama Pasaulinės visuomenės sveikatos konvencijos (angl. Global Public Health Convention, GPHC) ekspertų grupės ataskaitai ir cituojama viena iš ataskaitos autorių Dame Barbara Stocking:
„Labiausiai bijome […] to, kad taip lengva galvoti, jog atskaitomybė nėra svarbi. Jei sutartis nenumato, kad jos privaloma laikytis, tada, atvirai kalbant, nėra jokios prasmės turėti tokią sutartį.“
GPHC ataskaitoje taip pat teigiama, kad dabartinės Tarptautinės sveikatos priežiūros taisyklės „per silpnos“, ir raginama įkurti naują „nepriklausomą“ tarptautinę organizaciją, kuri „vertintų vyriausybių pasirengimą“ ir „viešai priekaištautų šalims arba jas girtų, priklausomai nuo to, kaip jos laikosi sutartų reikalavimų“.
Kitame Londono ekonomikos mokyklos (angl. London School of Economics) paskelbtame Vokietijos klimato kaitos ir sveikatos aljanso (KLUG) narių straipsnyje taip pat pakankamai stipriai stumiama „atskaitomybės“ ir „reikalavimų laikymosi“ idėja:
„Kad ši sutartis būtų veiksminga, ją valdanti organizacija turi turėti politinę arba teisinę galią užtikrinti jos reikalavimų laikymąsi.“
Straipsnyje pakartojamos 2021 m. gegužės mėn. JT ataskaitos, kurioje raginama PSO suteikti daugiau galių, mintys:
„Dabartinė PSO neturi tokių galių […]. Todėl, kad sutartis galėtų būti įgyvendinta, PSO turi gauti finansinius ir politinius įgaliojimus.“
Be to, straipsnyje rekomenduojama į derybas įtraukti „nevalstybinius veikėjus“, tokius kaip Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio prekybos organizacija ir Tarptautinė darbo organizacija, ir siūloma sutartyje numatyti finansines paskatas už ankstyvą pranešimą apie „ekstremalias sveikatai situacijas“:
„Paskelbus ekstremalią sveikatai situaciją, į šalis, kuriose ši situacija yra susidariusi, turi patekti ištekliai, kurie paskatintų reagavimo elementus, pavyzdžiui, finansavimą ir techninę paramą. Tai ypač aktualu mažesnes nei vidutines pajamas gaunančioms šalims (angl. Lower Middle Income Countries, LMIC), todėl galėtų būti panaudota, skatinant ir stiprinant savalaikį valstybių keitimąsi informacija, užtikrinant jas, kad už pranešimus joms nebus savavališkai taikomos prekybos ir kelionių sankcijos, o bus suteikti finansiniai ir techniniai ištekliai, reikalingi veiksmingai reaguoti į protrūkį.“
Tačiau tuo viskas nesibaigia. Taip pat keliamas klausimas dėl šalių baudimo už „reikalavimų nesilaikymą“:
„Sutartis turėtų turėti pritaikomą paskatų sistemą, įskaitant tokias sankcijas kaip vieši papeikimai, ekonominės sankcijos ar lengvatų atėmimas.“
Išvertus iš biurokratų kalbos, tai reikštų:
Jei „laiku“ pranešite apie „ligų protrūkius“, gausite „finansinių išteklių“ jiems likviduoti.
Jei nepranešite apie ligų protrūkius arba nevykdysite PSO nurodymų, neteksite tarptautinės pagalbos, jums bus taikomas prekybos embargas ir sankcijos.
Kartu paėmus, šios siūlomos taisyklės tiesiog skatintų pranešti apie galimus „ligų protrūkius“. Jos ne užkirstų kelią „būsimoms pandemijoms“, bet aktyviai jas skatintų. Tai, kad šalių vyriausybės, kurios atsisako dalyvauti šiame žaidime, yra baudžiamos, o tos, kurios žaidžia, gauna atlygį, nėra naujiena. Tai jau matėme su Covid.
Dviejų Afrikos šalių – Burundžio ir Tanzanijos – prezidentai uždraudė PSO atstovams įvažiuoti į jų teritoriją ir atsisakė pritarti pandemijos naratyvui. Abu prezidentai netikėtai mirė per kelis mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo, o juos pakeitė nauji prezidentai, kurie iš karto atšaukė savo pirmtakų Covid politiką. Praėjus mažiau nei savaitei po prezidento Pierre Nkurunzizos mirties, TVF sutiko nurašyti beveik 25 mln. dolerių Burundžio nacionalinės skolos, kad padėtų šaliai kovoti su Covid-19 „krize“.
Praėjus vos penkiems mėnesiams po prezidento Johno Magufuli mirties, naujoji Tanzanijos vyriausybė iš TVF gavo 600 mln. dolerių „kovai su Covid-19 pandemija“.
Visiškai aišku, kas čia įvyko, ar ne?
Globalistai rėmė perversmus, o jų vykdytojus apdovanojo „tarptautine pagalba“. Siūloma sutartis dėl pandemijų tiesiog įteisintų šį procesą arba, kitaip tariant, iš slaptų užkulisinių kanalų perkeltų į atvirus oficialius.
Prieš aptardami naujų galių pasekmes, prisiminkime jau turimas PSO galias:
Pasaulio sveikatos organizacija yra vienintelė institucija pasaulyje, įgaliota paskelbti „pandemiją“ arba tarptautinio masto ekstremalią visuomenės sveikatai situaciją (angl. Public Health Emergency of International Concern, PHEIC). PSO generalinis direktorius – nerenkamas pareigūnas – yra vienintelis tokias galias turintis asmuo. Jau matėme, kaip PSO piktnaudžiavo šiomis galiomis, kad iš nieko sukurtų netikrą pandemiją… Ir aš nekalbu apie Covid.
Iki 2008 m. PSO gripo pandemiją skelbti galėjo tik nustačius „didžiulį mirčių ir ligos atvejų skaičių“ IR naują, skirtingą gripo virusų potipį. 2008 m. PSO sušvelnino „gripo pandemijos“ apibrėžimą ir panaikino šias dvi sąlygas. Kaip nurodoma 2010 m. laiške „British Medical Journal“, šie pakeitimai reiškė, kad „daugelis sezoninio gripo virusų gali būti laikomi sukeliančiais gripo pandemiją“. Jei PSO nebūtų padariusi šių pakeitimų, 2009 m. „kiaulių gripo“ protrūkis niekada nebūtų buvęs pavadintas pandemija ir greičiausiai būtų praėjęs nepastebimai.
Vietoj to dešimtys šalių išleido milijonus dolerių kiaulių gripo vakcinoms, kurių joms nereikėjo ir kurios niekaip nepadėjo kovoti su „pandemija“, nuo kurios galiausiai mirė mažiau nei 20 000 žmonių. Vėliau paaiškėjo, kad daugelis asmenų, patarusių PSO paskelbti kiaulių gripą ekstremalia visuomenės sveikatai situacija, turėjo finansinių ryšių su vakcinų gamintojais.
Nepaisant šio istorinio akivaizdžios korupcijos pavyzdžio, viena iš siūlomų sutarties dėl pandemijų nuostatų dar labiau palengvintų tarptautinio masto ekstremalios visuomenės sveikatai situacijos (PHEIC) paskelbimą. Kaip teigiama 2021 m. gegužės mėn. ataskaitoje „Covid19: tegul tai būna paskutinė pandemija”:
„Prireikus, PSO generalinis direktorius ateityje skelbdamas PHEIC turėtų remtis atsargumo principu.“
Taigi, siūloma sutartis galėtų leisti PSO generaliniam direktoriui pasaulinę ekstremalią situaciją skelbti, siekiant užkirsti kelią galimai pandemijai, o ne reaguojant į ją. Tokia „pandemijos prevencija“. Pridėkime „finansinę pagalbą“ besivystančioms šalims, pranešančioms apie „galimas ekstremalias sveikatai situacijas“, ir suprasime, kad iš esmės siekiama papirkti trečiojo pasaulio šalių vyriausybes, kad šios suteiktų PSO pretekstą paskelbti ekstremalią situaciją. Jau žinome kitus svarbiausius punktus, kurie greičiausiai bus įtraukti į sutartį dėl pandemijų. Beveik neabejotinai bus bandoma įvesti tarptautinius vakcinų pasus ir įteisinti didžiųjų farmacijos bendrovių kišenių pildymą lėšomis, kad „vakcinos“ būtų gaminamos vis greičiau ir dar mažiau tikrinant jų saugumą. Tačiau visa tai gali nublankti, palyginti su teisinėmis galiomis, kurios gali būti suteiktos PSO (ar bet kokios kitos naujos „nepriklausomos“ organizacijos, kurią bus nuspręsta įkurti) generaliniam direktoriui, kad šis galėtų bausti šalių vyriausybes, joms priekaištauti ar jas apdovanoti.
„Sutartis dėl pandemijų“, atšaukianti arba panaikinanti šalių vyriausybių ar vietos valdžios institucijų galias, suteiktų viršvalstybinius įgaliojimus nerinktam biurokratui ar „ekspertui“, kuris jais galėtų naudotis visiškai savo nuožiūra ir remdamasis visiškai subjektyviais kriterijais.
Būtent tai ir yra technokratinio globalizmo esmė.
Šaltinis:
